Advertisement
Vilniaus universiteto Filosofijos fakultetas organizuoja Tarptautinę konferenciją „Karo filosofija / Filosofija kare“, kuri vyks spalio 8 d., trečiadienį, Vilniaus universiteto Centrinų rūmų „Aula Parva“ salėje (Universiteto g. 3, II aukštas).Šis renginys suburia mokslininkus iš Ukrainos, Lenkijos ir Lietuvos. Konferencijoje dalyvaus garsūs Ukrainos filosofai ir intelektualai – Volodymyras Yermolenko iš Nacionalinio universiteto „Kyjivo Mohylos akademija“ ir Vakhtangas Kebuladze iš Kyjivo nacionalinio Taraso Ševčenkos universiteto – bei Przemysławas Bursztyka iš Varšuvos universiteto Lenkijoje.
Renginio programą galite rasti čia: https://www.fsf.vu.lt/naujienos/fakulteto-ivykiai/6872-tarptautine-konferencija-karo-filosofija-filosofija-kare
PRANEŠIMŲ SANTRAUKOS
Volodymyr Yermolenko „Permąstant imperializmą“
Kaip Rusijos imperializmas skiriasi nuo praėjusių amžių Europos imperializmų? Kokios konceptualinės sistemos mums vis dar trūksta, kad galėtume jį apibūdinti ir į jį reaguoti? Kaip Rusijos invazija į Ukrainą susijusi su Rusijos imperialistiniais siekiais? Kokias pamokas galime iš to išmokti XXI amžiuje?
Vakhtang Kebuladze „Amžinoji taika ir niekada nesibaigiantis karas“
Taikos ir karo priešprieša atsirado pačioje mūsų Europos civilizacijos pradžioje Senovės Graikijoje. Šiuolaikinėje Europos filosofijoje yra du pagrindiniai požiūriai į karo problemą. Vienas iš jų grindžiamas Kanto, kitas – Hegelio koncepcija. Rusijos karas prieš Ukrainą yra naujas iššūkis mūsų civilizacijai, kuris provokuoja naują karo fenomeno interpretaciją.
Simas Čelutka „Pasiaukojimo prasmė: Ukraina, Lietuva ir Jano Patočkos filosofija“
Vienas mįslingiausių Jano Patočkos filosofijos motyvų – „pasiaukojimo dėl nieko“ samprata, nusakanti auką be pozityvaus turinio, pranokstančią bet kokį konkretų tikslą, objektą ar idealą. Ši sąvoka atrodo paradoksali, nes Patočka buvo disidentas ir vienas iš „Charta 77“ judėjimo lyderių, savo disidentiniuose tekstuose formulavęs etinę-politinę aukos sampratą: autentiška politika čia grindžiama besąlygišku įsipareigojimu moraliniams principams, tokiems kaip teisingumas, laisvė ir žmogaus teisės. Vis dėlto vėlyvojoje fenomenologinėje refleksijoje apie pasiaukojimą ir karą Patočka, regis, nutolsta nuo etikos ir politikos, pereidamas į Heideggerio apmąstymų lauką – niekio, būties ir susidūrimo su baigtinumu kontekstus.
Pranešime mėginsiu parodyti, kad Patočkos etinės-politinės ir egzistencinės-ontologinės įžvalgos apie pasiaukojimą yra vidujai nuoseklios. Jų vienijantis elementas – visapusiška modernybės ir technomokslo kritika. Ši mintis aktuali ir šiandien: ukrainiečių patirtis rodo, jog susidūrimas su baigtinumu ir niekiu ne paneigia, bet sustiprina įsipareigojimą laisvei, teisingumui ir žmogaus orumui. Patočkos filosofija padeda įprasminti kertinius Lietuvos ir Ukrainos politinio patyrimo elementus.
Nerijus Maliukevičius „Prekeiviai abejonėmis iš Maskvos: Kremliaus puolimas prieš Vakarus“
Maskva keičia „švelniosios galios“ politiką tuo, ką galima vadinti „aštriosios galios“ strategija kare prieš Vakarus. Atgaivindamas sovietinių laikų aktyviąsias priemones ir derindamas jas su šiuolaikinėmis medijų technologijomis, Kremlius vykdo sisteminę kampaniją, siekdamas griauti pasitikėjimą demokratija Vakaruose. Putinas instrumentalizuoja neapibrėžtumą ir abejonę, paverčia tai ginklu. Rusija pasinaudoja Vakarų gynybos nuo propagandos ir dezinformacijos strategijos ribotumu. Išryškėja esminė problema: Vakarai dažnai laikosi naivaus požiūrio į informaciją kaip į neutralius „faktus“, užuot suvokę informaciją kaip galią (Yuval Noah Harari), todėl demokratijos tampa dar labiau pažeidžiamomis.
Przemysław Bursztyka „Karas kaip galimybė/galimybė kaip karas: fenomenologinės pastabos apie karą prieš Ukrainą (ir už jos ribų)“
Savo pranešime norėčiau trumpai išanalizuoti dvi pagrindines problemas, remdamasis fenomenologine perspektyva. Pirma, remdamasis Oksanos Zabužko pastebėjimu, kad lenkai ir lietuviai (bent jau per pirmuosius Rusijos agresijos prieš Ukrainą metus) šį karą patyrė tarsi tai būtų ir jų karas, norėčiau užduoti klausimą: „Ką reiškia, kad karas prieš Ukrainą yra ir mūsų karas?“ Ar tikrai galime tai teisėtai teigti? Antra, atsižvelgiant į paprastą faktą, kad karas savo žiauria materialia forma vyksta prieš Ukrainos žmones, taigi jei norime apie jį kalbėti iš fenomenologinės perspektyvos, ar turėtume tai palikti ukrainiečiams (tik jie turi teisę apie tai kalbėti), ar galime pabandyti priartėti prie šio reiškinio, sujungdami pirmojo ir antrojo asmens perspektyvas? Taigi antrasis mano pranešimo dėmuo bus fenomenologinis karo patirties kaip antrojo laipsnio patirties apibūdinimas. Taigi užduotis čia bus nubrėžti tokios patirties pagrindines struktūras ir jos ontologines implikacijas.
Agnė Narušytė „Karo kraštovaizdis: trys Dariaus Žiūros filmai iš Ukrainos“
Karo su Ukraina metu žiniasklaida buvo užpildyta išdegintų kraštovaizdžių ir sunaikintų miestų vaizdais. Galima būtų tikėtis, kad tokiose bauginančiose vietose žmonių bus mažai arba jų visai nebus, tačiau daugelis lieka ir toliau gyvena savo gyvenimą. Kasdienybės tęsimasis tarp bombardavimų ir oro pavojaus sirenų, primenančių filmus apie Antrąjį pasaulinį karą, atrodo paradoksalus, ypač tiems, kurie jaučia karo grėsmę artimoje ateityje. Vilniaus menininkas Darius Žiūra 2022–2024 m. keliavo po Ukrainą ir nufilmavo tris filmus, kuriuose vaizduojama neseniai išlaisvinta Borodianka, pilna sunaikintų daugiabučių namų, tyčia užtvindyta Chersono sritis ir užšalusios kapinės Charkive. Diskutuosime, kaip nerimą keliantis, bet kartu ir gimtasis kraštovaizdis palaipsniui atskleidžia savo prasmę per žmonių, svajojančių apie ateitį, veiksmus, kasdienius darbus katastrofos akivaizdoje ir kapų kasimą begaliniam skaičiui mirusiųjų.
Nerijus Milerius „Karo filosofija kaip filosofijos praktika“
Prancūzų filosofas ir istorikas Michelis de Certeau teigė, jog į kasdienybę reikia žvelgti iš „taktinės“ – pačią kasdienybę praktikuojančio individo – perspektyvos. Amerikiečių antropologė Carolyn Nordstrom pasitelkia de Certeau ir iš tokios taktinės ir praktinės perspektyvos siūlo žvelgti į karą. Jos teigimu, didieji naratyvai apie karą – ar tai būtų politikų, ar karo vadų, ar mokslininkų komentarai ar tyrimai – visada yra kiek riboti, nes jie nepakankamai atskleidžia į karą įtrauktų pačių skirtingiausių žmonių taktines ir praktines patirtis.
Pranešime svarstysiu, kaip karo taktinė ir praktinė patirtis transformuoja karo filosofiją, ką reiškia praktikuoti karą, kaip mano karo sampratą veikia savanorystės ir filmavimo Ukrainoje patirtis.
————————
Konferencijos organizacinis komitetas
Pirmininkas
Prof. Nerijus Milerius, Filosofijos institutas, Vilniaus universiteto Filosofijos fakultetas
Taryba
Prof. Jonas Dagys, Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto dekanas
Prof. Mintautas Gutauskas, Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Filosofijos instituto direktorius
Doc. Laurynas Peluritis, Filosofijos institutas, Vilniaus universiteto Filosofijos fakultetas
Renginyje bus fotografuojama, filmuojama ir renginys bus tiesiogiai transliuojamas internetu. Informuojame, kad jūs galite būti matomas renginio nuotraukose ar vaizdo įrašuose. Po renginio šios nuotraukos ar vaizdo įrašai gali būti patalpinti viešai prieinamuose socialiniuose tinkluose ar kitose žiniasklaidos priemonėse.
Advertisement
Event Venue & Nearby Stays
Vilniaus universitetas / Vilnius University, Universiteto g. 3,Vilnius, Lithuania
