Advertisement
Kovo 14 d. (penktadienį), 18 val. kviečiame į jaunųjų kūrėjų Lauros Matukonytės ir Emilijos Višinskaitės parodos „Užtrunka, kol pajuntame” atidarymą galerijoje „Meno parkas” (Rotušės a. 27, Kaunas).Paroda „Užtrunka, kol pajuntame” kviečia lėtu žvilgsniu tyrinėti aplinkoje sutinkamus kūnus, kaip jausmų tarpininkus, per medžiagas, formas ir sujungtas dalelių sistemas.Menininkės svarsto, kaip transformuojasi peršviečiamas popierius ir porolonas į sau neįprastą formą, apsinuogina ir kviečia į artimą santykį.
Medžiagos metaforiškai prilyginamos bendrai vyraujančių patirčių ir jausmų sluoksniui: įtampai, nerimui, nuovargiui. Ši paralelė atsiskleidžia apgaulingais, nepatogiais ir peršviečiamais kūnais.
Erdvėje pasitinkančios popierinės skulptūros yra fikcija, specifinė „moters patirtis“ meninei praktikai įdarbinant buities elementus: kepimo popierių ir siuvimo mašiną. Laurą Matukonytę neramina nuolatinė šiuolaikinio žmogaus savęs cenzūra. Jausdama aplinkoje tvyrančią įtampą ji dekonstruoja įvaizdžio galią, sukurdama popierinius kūnus, kurie bando būti savimi, tikri. Subtilūs popieriaus sluoksniai išlaiko pažeidžiamas ir trapias struktūras, kurias stebint iš skirtingų rakursų, atsiveria įvairialypiškumas. Nuogumo konotacijomis apgaubiamos sklandančios formos primena utopinės architektūros ir neįgyvendinamų kostiumų junginius. Tarp karkaso ir paviršiaus atsiveria ertmės, užpildytos to, ką mes išgyvename.
Apnuoginama dirbtinė medžiaga – porolonas, sąveikaudamas su konstrukciniais elementais erdvėje tarp sienų ir grindų kviečia reflektuoti supantį komfortiškumą. Emilija Višinskaitė pasitelkdama poroloną – kaip dabartinės sintetiškumu grįstos aplinkos atspindį, nagrinėja šiuolaikybės būsenas: (ne)saugumą ir įtampą. Svarsto, kaip jis savo minkštumu kviečia prisiliesti, įdubti, bet kuria ir apgaulingą patogumo patirtį. Suveržiamos ir laisvai egzistuojančios formos virsta įtampos žymėmis, sugertos patirties pėdsakais. Pramonės įrašuose skelbiama – porolonas suteikia palaikymą ten, kur reikia, ir leidžia atsipalaiduoti bei pailsėti. Klastingas švelnumas gali kelti „nenatūralumo“ pojūtį mums to nejaučiant. Medžiaga dažniau sutinkama kaip paslėpta, vidinė daiktų konstrukcijos dalis, šįkart ji atveriama pažeidžiamumui, estetinio ir emocinio patogumo kriterijų tyrinėjimui.
Kūrybinės menininkių patirtys, sąveikaudamos tarpusavyje, erdvėje kuria įkūnytą kompoziciją. Medžiagų paviršiai rodos minkšti, švelnūs, kiti – šiurkštesni, nuolatinė galima jų transformacija kviečia stebėtoją žvilgsniu užtrukti ir pajusti nerimastingais jausmais persmelktų kūnų svorį. Skirtingų objektų idėjos per popieriaus ir porolono sluoksniškumą savaip priglunda, paliečia ir kalba.
Laura Matukonytė (g.1984) – tarpdisciplininė kūrėja, šiuo metu studijuojanti šiuolaikinės skulptūros magistro programą Vilniaus dailės akademijoje, kurioje anksčiau įgijo kostiumo dizaino bakalauro laipsnį. Dirbdama dizaino srityje, savo meninėje praktikoje ji tyrinėja popieriaus galimybes formos kūrimui, nagrinėja šiuolaikinės visuomenės problemas – tapatumo vystymosi pažeidimus, priklausomybę nuo įvaizdžio, balanso siekį šių dienų gausoje. Nuo 2023 m. dalyvauja grupinėse parodose, tarp jų – „Sambūris“ Galaunių namuose bei „Juoda/Balta“ Lietuvos dailininkų sąjungos galerijoje „Drobė“.
Emilija Višinskaitė (g.1998) – jaunosios kartos menininkė, Vilniaus dailės akademijoje įgijusi scenografijos bakalaurą toliau tęsia magistro studijas Skulptūros katedroje. Kūrybinė išraiška varijuoja tarp objekto, instaliacijų ir scenografijos kūrimo įvairiose erdvėse. Kūrybinėje praktikoje domina supančios aplinkos, industrinių medžiagų poveikio žmogaus būsenoms ir sintetiškumo temos. Šiuo metu dirba scenografijos ir edukacijos srityje.
Parodos kuratorė: Emilija Globytė
Parodos technikas: Joris Žebrauskas
Parodą finansuoja: Lietuvos Kultūros taryba
/ / /
On March 14 (Friday), at 6 p.m. we invite you to the opening of exhibition "Sensing Takes Time" by the young artists Laura Matukonytė and Emilija Globytė at Meno Parkas Gallery (Rotušės a. 27, Kaunas).
"Sensing Takes Time" examines the ways bodies, human, material, and conceptual, mediate emotions and experiences through their surfaces, structures, and transformations. In a slow process of observation, the exhibition unpacks how familiar materials—paper and foam—shift, adapt, and expose themselves, pushing the limits of their form. These elements take on the weight of collective experience: tension, anxiety, exhaustion. The works exist in a state of precariousness, caught between what they are and what they might become.
Matukonytė's paper sculptures pull from the language of domesticity—baking paper, sewing machine, fragile layers held together by tension and vulnerability. Her works grapple with self-censorship, the ways contemporary bodies (especially those read as female) are shaped and constrained by external forces. The paper figures attempt to hold themselves together, striving for an unfiltered presence, but remain susceptible to their environment. The surfaces shift under the weight of the gaze, revealing complex and contradictory states: exposed yet contained, static yet in flux. The floating, translucent structures recall utopian architectures, costumes that were never realized, and gestures toward something always just out of reach.
The artificial material foam is laid bare, interacting with structural elements between the walls and floors to prompt reflection on the comfort of the surrounding space. Emilija Višinskaitė employs foam as a reflection of the synthetic nature of contemporary environments, exploring states of (in)security and tension. She investigates how its softness invites touch and compression while also generating an illusory sense of comfort. Restrained and freely existing forms become imprints of tension and traces of absorbed experience. Industrial records proclaim that foam provides support where needed, allowing for relaxation and rest. Yet, this deceptive softness may induce a sense of "unnaturalness" without us even realizing it. Typically hidden as part of the inner structure of objects, here, the material is exposed, opening an inquiry into vulnerability, aesthetics, and emotional comfort.
The interplay of paper and foam, weight and lightness, enclosure and exposure, constructs a space of suspended transformation. The materials push against one another, absorbed in their own uneasy negotiations. The exhibition asks for time, patience, the willingness to sit with discomfort, and the subtle shifts of the objects.
Laura Matukonytė (b. 1984) is an interdisciplinary artist currently pursuing a Master's in Contemporary Sculpture at the Vilnius Academy of Arts, where she previously obtained a Bachelor's degree in Costume Design. With a background in design, her artistic practice explores the possibilities of paper in shaping forms while addressing contemporary societal issues, such as disruptions in identity formation, dependence on image, and the search for balance amidst modern excess. Since 2023, she has participated in group exhibitions, including "Sambūris" at the Galaunė House and "Black/White" at the Lithuanian Artists' Association gallery "Drobė".
Emilija Višinskaitė (b. 1998) is a young-generation artist who earned a Bachelor's degree in Scenography at the Vilnius Academy of Arts and is now continuing her Master’s studies in the Sculpture Department. Her creative practice spans object-making, installations, and scenographic works across various spaces. She is particularly interested in the surrounding environment, the impact of industrial materials on human states, and themes of syntheticity. Currently, she works in scenography and arts education.
Curator: Emilija Globytė
Technical Coordinator: Joris Žebrauskas
The project is financed by the Lithuanian Council for Culture.
Advertisement
Event Venue & Nearby Stays
Meno Parkas Galerija, Rotušės a. 27,Kaunas, Lithuania
