Advertisement
Gailile raselio,Gailile raso,
Gailile raso.
Išjos brolis
Jaunas į karę.
Gailile raso.
— Kada, broli,
Tu parjosi?
— Lauk, sesute,
Gaidiems giedant...
— Nesulaukus
Gaidiems giedant...
— Kada, broli,
Tu parjosi?
— Lauk, sesute,
Aušrai auštant...
— Nesulaukus
Aušrai auštant...
— Kada, broli,
Tu parjosi?
— Lauk, sesute,
Saulei tekant...
— Nesulaukus
Saulei tekant...
— Kada, broli,
Tu parjosi?
— Lauk, sesute,
Devindienas...
— Nesulaukus
Devindienas...
— Kada, broli,
Tu parjosi?
— Lauk, sesute,
Pusę metų...
— Nesulaukus
Pusę metų...
Parbėg žirgas,
Paršvitruoja...
Šaly kilpa
Parblizguoja...
Kur palikai
Man' brolutį?
— Vilniaus lauke
Prie akmenio...
Ant šonelio
Vėjelį gėrė...
Kniūpsčias puolė
Žemę žėbė...
Aukštielnikas —
Žvaigždes skaitė...
Pritarinys
Gaililio, gaililio,
Gaililio raselio,
Gaililio raselio.
„Apie kares“, užr. apie Mykolo Miežinio 1849 m. (SlS 1216)
Gedėjimas, ilgesys, gailesys, sielvartas – būsenos, tapatinamos su vėlių laikotarpiu.
Sutartinėse esama nemažai priegiesmių, skirtų šioms būsenoms išreikšti:
Gedula liepu, gedula, / Turėja liepu, gedula / Devynius šakus, gedula... (gedùlė, gẽdulis – kas gedi, liūdi, gailisi ko, skausmingasis);
Saulala riedulėla, Sesuo gedulėla (SlS 537);
Siunta čiutulėle, / Sesutė eina geduličia, / Ana geduličia, / Ana verkdama (SlS 890);
Turėja liepa, liaij, siūdijo / Devynias šakas, liaj siūdijo... (siūdė́ti – būti liūdnam, sielvartauti: Siūdi liūdi epušelė, šakeles nuleidus);
Liūdel tata. Liūdel, tata. / Liūdi berželis, tata, / Liūdi žaliasai, tata;
Gaililio, gaililio, / Gaililio raselio, / Gaililio raselio...
Gaililio – gailesys, raselio – rasa.
Rasa pirmiausiai – gyvybės šaltinis: Joninių rasa – stebuklinga, gydanti, teikianti jaunatvės, veido skaistumo; kuo didesnė rasa šventės rytą, tuo derlius bus gausesnis; Jurgio (pirmoji) rasa – vaistai dėl gyvulių; linus reikia sėti, kada ant dilgėlių didelė rasa, tai bus geri linai; karpas gydyti, saulei netekėjus, rasa nuo lango; dedervinę reik tepti su lango rasomis; jeigu geras rasojimas būna, tai paskui rugiai brandūs; kai rugiai rasoja (viena žodžio rasoti reikšmių – „žydėti, plaukti“: „Rugiai dvi nedėlios rasója, dvi nedėlios grūdas auga, dvi nedėlios noksta“), tada grybai auga ir t.t.
Dainose rasa spindi, žėri kaip aukselis, kaip sidabrėlis, kaip deimantai. Rasa „kelia pasagėlę, pasagėlė – žirgą“. Vis dėlto dažniausiai rasa, rasojimas išreiškia gedėjimą, liūdesį, skausmą, ašarojimą: „Nuo sunkių darbelių žiedelis rūdėjo, o kad graudžiai verkiau, vainikas rasojo“. Rasa ašaromis krinta nuo medžių, krinta, byra kaip ašarėlės per veidelį (Anksti rytą rytelį / Krint nuo klevo raselė, / Krint ir mano ašarėlės / Per šį skaistų veidelį! (JLLD III 18); Kris nuo medžių miglelė / Ir nuo lapų raselė, — / Kris nuo tavęs, mergužėle, / Graudžiosios ašarėlės (JLLD III 1103); žiba kaip siratėlės ašarėlės (Ant močiutės kapo / Aug žalia žolelė, / Ant tos žalios žolelės / Spindi aukso raselė. / Tai ne rasužėlė / Rytmetį žybėjo – / Siratėlės ašarėlės); raselė – tai ašarėlės (Ne girios gegelė, / Nei ryto raselė, — / Seselė siratužėlė / Verkia savo tėvelio (JLLD II 708). Karo dainose „krenta galvelės kai ryto raselė“. Ryto rasa gali simbolizuoti ir trapumą, turmpalaikiškumą: „Tep ir nuej[o] [žmogus] kap ryto rasa“ (sunyko, pasibaigė gyvenimas).
Žinoma dar ir Diẽvo rasà: (1) ‘liesas žmogus‘: „Itas mūs Jonas tikras Diẽvo rasà – kūdas, tik vieni kaulai“; (2) ‘menkas valgis‘: „Ko čia valgysi tą pieną – Diẽvo rãsą: pavalgęs pieno, nedirbsi“ (LKŽe); taip pat saldžióji rasà – nektaras.
...Mano močiutė
Užtarėjėlė
Jau seniai guli
Aukštam kalnely.
Aukštam kalnely,
Naujam grabely,
Sieroj žemelėj
Po velėnėle.
Ant jos kapelio
Žaliuoj žolelė,
O ant žolelės –
Ryto raselė.
O ant žolelės –
Ryto raselė
Žyd‘ kaip aukselis,
Kaip sidabrėlis.
Aš prašiau dievo
Per visas dienas,
Kad dievas duotų
Lietaus būrelį.
Aš nusiginčiau
Palšus jautelius,
Aš nuganyčiau
Močiutės kapą.
Aš nuskardyčiau
Sierą žemelę,
Aš nubraukyčiau
Ryto raselę.
Ėda jauteliai
Vis būbaudami,
Aš siratėlė –
Graudžiai verkdama...
A. Juškos pastaba: „Tai, tur būti, dar pagonių lietuvių daina“ (JSD II 802)
...Mano močiutė
Aukštam kalnely,
Aukštam kalnely,
Sieroj žemelėj.
Ant jos kapelio
Auga žolelė,
Ant tos žolelės
Ryto raselė.
Aš prašiau dievo
Per visą dieną,
Kad man dievs duotų
Giedrą dienelę,
***
Kad man dievs duotų
Giedrą dienelę,
Kad nušildytų
Ryto raselę,
Kad nušildytų
Ryto raselę,
Kad atsivertų
Siera žemelė...
(JLLD III 1229)
...Juk tu žinai, sesele,
Kad esi siratėlė:
Tu neturi tėvelio,
Nei senos motinėlės.
O jau tavo tėvelis
Gul‘ aukštajam kalnely,
Gul‘ aukštajam kalnely,
Po žalia velėnėle.
Ant jo aukšto kapelio
Žėlė žalia žolelė,
Ant žalios viršūnėlės
Žėri aukso raselė.
Maldyčiau pono dievo,
Kad leistų atlankyti,
Kad leistų atlankyti,
Dukrelės pažiūrėti...
(JSD II 17(40)
Vėlyvas ruduo – tai Atminų metas, kai mirusiųjų vėlės lankančios gyvuosius, o gyvieji atmenantys, pagerbiantys mirusiuosius. Tai šventasis laikas, kuris, anot Gintaro Beresnevičiaus, yra atviras, nes tai amžinasis laikas, kuriame pradžia ir pabaiga, gyvenimas ir mirtis yra drauge. Šventajame laike mirusiųjų tiesiog nėra, – šventėje ir gyvieji, ir mirusieji yra tame pačiame „čia ir dabar“.
Sutartinės, turinčios ypatingą galią įtraukti giedotojas ir klausytojus į užburtą ratą, ištrinti laiko ir erdvės ribas, padeda šiuo vėlių metu pajusti glaudų ryšį tarp gyvųjų ir mirusiųjų, atminti močios, tėvo, sesės, brolio vardelį, atrasti jų šalia kelio įdėtą žymelę: liepelę, berželį, rūtelę, uoselį, pakviesti saulalą riduolą, menuolį riduolį, žvaigždelą riduolą ir sietyną riduolį kartu gedėti.
Bendrõs dvasinės patirties metu išsigrynina tai, kas svarbiausia – kas labai artima ir sava, ir kas išlikę seniausiose tautos atminties saugyklose.
Kviečiame šeštadienio vakarą praleisti drauge su sutartinių grupės „Trys keturiose“ giedotojomis – VDA Gotikinėje salėje prie Vėlių stalelio, pasidalinti savo ilgesio ir atminų ženklais.
Plakato autorė - Audronė Žilinskienė.
Advertisement
Event Venue & Nearby Stays
Vda Gotikinė Salė, Maironio gatvė 12, LT-01124 Vilnius, Lietuva,Vilnius, Lithuania
